DĖL SERVITUTŲ NUSTATYMO, KEITIMO IR PASIBAIGIMO

Servitutas yra daiktinė teisė, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.111 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama kaip teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. CK 4.112 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės. CK 4.113 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui. Servituto turėtojas, įgyvendindamas servituto suteikiamas teises, privalo nepažeisti kitų savininkų teisių. Vadovaujantis CK 4.124 straipsnio 1 dalimi, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.

Dėl servituto nustatymo administraciniu aktu

Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka reglamentuojami Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 straipsnyje ir Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 „Dėl Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“.

Žemės įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administraciniu aktu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų sprendinius servitutai nustatomi:

1) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, numatomi parduoti ar kitaip perleisti;
2) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomi išnuomoti ar perduoti neatlygintinai naudotis;
3) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojams bendrai naudoti skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų;
4) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti;
5) valstybinės, savivaldybių ir privačios žemės sklypams, konsoliduotiems (pertvarkytiems) pagal žemės konsolidacijos projektą;
6) valstybinės, savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme nustatytais atvejais servitutai reikalingi stambiems projektams arba valstybei svarbiems projektams įgyvendinti;
7) valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti inžinerinius tinklus ar kelius bei takus, jais naudotis ir juos prižiūrėti.

Taigi tam, kad servitutas būtų nustatytas administraciniu aktu, turi būti vertinama, ar žemės sklypas, kuriam norima nustatyti servitutą, atitinka Žemės įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, t. y.:

– ar servitutas yra suprojektuotas patvirtintame teritorijų planavimo dokumente, ar žemės valdos projekte, ir

– ar atitinka vieną iš šio straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose nurodytų sąlygų.

Vadovaujantis Žemės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis, servitutas administraciniu aktu nustatomas Nacionalinės žemės tarnybos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu.

Pažymėtina, kad sprendimo nustatyti servitutą negalima priimti, jeigu iki teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo. Viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkas savo valią išreiškia Nacionalinei žemės tarnybai pateikdamas prašymą dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą nustatymo (Žemės įstatymo 22 straipsnio 3 dalis).

Žemės įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje reglamentuojama, kad žemės savininkams ir valstybinės žemės patikėtiniams nuostoliai dėl nustatytų servitutų (išskyrus nuostolius žemės savininkams dėl servitutų, nustatytų sandoriais, kai nuostoliai atlyginami šalių susitarimu) turi būti atlyginami viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko lėšomis.

Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui dydis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip (Žemės įstatymo 22 straipsnio 7 dalis).

Dėl servituto, nustatyto administraciniu aktu, keitimo, pasibaigimo ir naujo servituto nustatymo administraciniu aktu 

Žemės įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad žemės servitutai nustatomi CK nustatytais pagrindais. Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka nustatomi šiame straipsnyje. Administraciniu aktu servitutai nustatomi Nacionalinės žemės tarnybos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Žemės įstatymas nenustato galimybės pakeisti servituto (turinio), nustatyto administraciniu aktu.

Žemės įstatymo 22 straipsnio 8 dalyje reglamentuojama, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas CK nustatytais pagrindais baigiasi, kai institucija, priėmusi sprendimą nustatyti servitutą, priima sprendimą tokį servitutą panaikinti. CK 4.130 straipsnio 1 dalyje yra reglamentuojami servituto pasibaigimo pagrindai ir momentai, t. y. servitutas baigiasi: 1) jo atsisakius; 2) tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku; 3) žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui; 4) pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei; 5) išnykus servituto būtinumui; 6) suėjus senaties terminui. Civilinio kodekso 4.130 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad servitutas gali pasibaigti tik šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais. Taigi servitutas gali pasibaigti tik šiais numatytais pagrindais.

Tokiu atveju, vadovaujantis Žemės 22 straipsnio 8 dalimi, CK 4.130 straipsniu, turi būti priimamas sprendimas panaikinti galiojantį administraciniu aktu nustatytą žemės servitutą. Manytina, kad aptartu atveju priimant sprendimą panaikinti galiojantį administraciniu aktu nustatytą žemės servitutą, jeigu nėra kitų CK 4.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų servituto pasibaigimo pagrindų, galėtų būti aktualus CK 4.130 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 4.131 straipsnyje įtvirtintas servituto pasibaigimo pagrindas – jo nustatyta tvarka atsisakius viešpataujančiojo daikto savininkui. Tai yra, minėtu atveju viešpataujančiojo daikto savininkas Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal žemės sklypo buvimo vietą turėtų pateikti dokumentus, patvirtinančius jo turimo servituto atsisakymą įformintą raštu (CK 4.131 straipsnio 4 dalis), taip pat dokumentus, patvirtinančius CK 4.131 straipsnio 5 dalies nuostatų (apie servituto atsisakymą viešpataujančiojo daikto savininkas privalo įspėti tarnaujančiojo daikto savininką ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius, taip pat viešpataujančiojo daikto savininkas privalo atlyginti tarnaujančiojo daikto savininkui dėl servituto nutraukimo atsiradusius nuostolius) įgyvendinimą.

Taigi, manytina, kad viešpataujančio daikto savininkas, norėdamas pakeisti servitutą (turinį) dėl pasikeitusių aplinkybių, turėtų atsisakyti nustatyto servituto ir pateikti prašymą dėl naujo servituto nustatymo Žemės įstatymo nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad tais atvejais, kai valstybinės žemės sklypai jau yra privatizuoti ir nėra teisinio pagrindo nustatyti servitutą administraciniu aktu vadovaujantis Žemės įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, esamas servitutas, kuris buvo nustatytas administraciniu aktu, turėtų būti panaikintas vadovaujantis Žemės įstatymo 22 straipsnio 8 dalimi ir CK 4.130 straipsnio 2 dalimi, esant viešpataujančio daikto savininko pritarimui, o naujas servitutas nustatomas viešpataujančio daikto ir tarnaujančio daikto savininkų susitarimu (CK 4.124 straipsnio 1 dalis, 4.125 straipsnis). Tuo atveju, jeigu tarp tarnaujančiojo ir viešpataujančio daiktų savininko nėra sutarimo dėl Nacionalinės žemės tarnybos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu nustatyto žemės servituto turinio, vadovaujantis CK 4.112 straipsnio 5 dalimi, viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti servituto turinį ar panaikinti servitutą, jeigu iš esmės pasikeičia aplinkybės ar atsiranda nenumatytų aplinkybių, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinti tampa neįmanoma ar labai sudėtinga.

Dėl servituto nustatymo sandoriu

Siekiant sudaryti sandorį dėl servituto nustatymo pirma turi būti vertinama, ar servitutas negali būti nustatomas administraciniu aktu. Tuo atveju, jeigu žemės sklypas neatitinka Žemės įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, tuomet turi būti tarp tarnaujančiojo daikto ir viešpataujančiojo daikto savininkų sudaromas sandoris dėl servituto nustatymo.

Remiantis CK 4.125 straipsnio nuostata, sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas. Taigi, sandoriai dėl servituto nustatymo yra žemės savininkų sutartys, kuriose šalių tarpusavio susitarimu nustatomi žemės servitutai, aptariamos naudojimosi servitutu sąlygos, nuostoliai, jų apmokėjimo tvarka ir kitos sąlygos.

Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje reglamentuojama, kad žemės servitutas – teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiama naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi (tarnaujančiuoju daiktu), arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės konsolidacijos, žemės servitutų CK, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Atkreipiame dėmesį, kad kai servitutai negali būti nustatyti administraciniu aktu ir (ar) kai valstybinės žemės patikėtiniui nesuteikta kompetencija nustatyti servitutą, teisę sudaryti sandorius dėl valstybinės žemės servitutų nustatymo visais atvejais turi Nacionalinė žemės tarnyba (Žemės įstatymo 22 straipsnio 9 dalis). Nacionalinei  žemės tarnybai, kaip visos Lietuvos Respublikos valstybinės žemės, išskyrus žemę, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams, patikėtinei pavesta Žemės įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka nustatyti servitutus (Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 32 straipsnio 3 dalies 11 punktas).

Vadovaujantis CK 4.125 straipsnio ir Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 5 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 9 dalies, 32 straipsnio 3 dalies 11 punkto nuostatomis, darytina išvada, kad valstybinės žemės sklypuose, kuriuos patikėjimo teise valdo tiek Nacionalinė žemės tarnyba, tiek kiti patikėtiniai, sudaryti sandorį dėl servituto nustatymo turi teisę Nacionalinės žemės tarnybos direktorius arba jo įgaliotas Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio padalinio vadovas. Atkreiptinas dėmesys, kad Nacionalinės žemės tarnybos teritorinių padalinių vadovams yra suteikti įgaliojimai sudaryti sandorius dėl žemės servitutų nustatymo.

Priimant sprendimą sudaryti sandorį dėl servituto nustatymo turi būti užtikrinta, kad tokiu sandoriu tretiesiems asmenims nepagrįstai nebūtų suteikiamos teisės naudotis valstybinės žemės sklypu ir nebūtų nepagrįstai apribojamos valstybės, kaip žemės sklypo savininkės, teisės naudotis tuo žemės sklypu ir tokiu būdu pažeidžiamas viešasis interesas. Atkreiptinas dėmesys, kad nuosekliai suformuotoje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus bei konkretus jų poreikis, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį, todėl sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, pirmiausia turi būti įvertinta, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės
23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018 24 punktas).

Pažymėtina, kad tais atvejais, kai žemės sklype, kuriame ketinama nustatyti servitutą, yra pastatų / statinių, servituto nustatymo klausimas turi būti sprendžiamas įvertinant ir statinių / pastatų savininko teisių eksploatuoti jam priklausančius statinius / pastatus užtikrinimą. Viena vertus, turi būti užtikrinta, kad valstybei įgyvendinant savo, kaip žemės savininkės, teises taip, kad būtų gauta maksimalios naudos visuomenei, nebūtų paneigta tokioje žemėje esančių statinių savininkų nuosavybės teisė; kita vertus, negali būti sudarytos prielaidos valstybinėje žemėje esančių statinių savininkams įgyvendinti nuosavybės teises taip, kad būtų paneigtas vienas iš valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų, t. y. efektyvumo principas, kuris reiškia, kad įgyvendinant valstybės nuosavybės teises į žemę, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei, o tai  reiškia ir veikimą visuomenės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-403/2019 26 punktas).

Teismų praktikoje konstatuota, kad valstybės įgaliota institucija turi teisę visuomenės interesais nustatyti servitutus į valstybinės žemės sklypą (tarnaujantįjį daiktą), kuris išnuomotas privatiems asmenims, turintiems jame nuosavybės teise statinius, jeigu nepažeidžiama tokių statinių savininkų teisė naudoti statinius pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr. E3K-3-36-403/2021).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nustatant servitutą,  svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų proporcingumo. Vienas proporcingumo reikalavimų yra tas, kad tarnaujančiajam daiktui gali būti nustatomi tik tokie ir tokios apimties ar dydžio suvaržymai, kurie būtini siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą pagal paskirtį, t. y. suvaržymas turi sukelti kuo mažesnius nepatogumus tarnaujančiojo (to, kurį apriboja) daikto savininkui ir užtikrinti viešpataujančiojo daikto savininkui galimybę juo naudotis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016).  

Atnaujinimo data: 2023-10-16